Tarp Pietų Amerikos pietinio galo ir Antarkties pusiasalio atsiveria vandenyno plyšys, kuris išbando net labiausiai patyrusius jūreivius: Drake’o sąsiauris, 965 km audringų vandenų, kur bangos gali pakilti iki 25 metrų aukščio. Už šio reiškinio nėra nieko magiško, priešingai nei švytinčios jūros pakrantės: kaip visada, yra mokslinis paaiškinimas.
Perplaukti Drake’o sąsiaurį yra nepamirštama ir tikrai bauginanti patirtis
Ši jūros dalis kelia daug baimės dėl savo ypatingos geografinės konfigūracijos. Drake’o sąsiauris veikia kaip natūralus piltuvas, kur sutelkiamos pietinio pusrutulio vandenyno srovės ir vėjai.
Pastarieji, laisvai pučiantys iš vakarų į rytus aplink Antarktidą, sąsiauryje pagreitėja, sukurdami itin sudėtingas navigacijos sąlygas.
Tie, kurie perplaukė šiuos vandenis, gerai žino šios prakeiktos dalies du veidus: garsųjį „Drake’o drebėjimą„, kai laivas smarkiai šokinėja tarp audringų bangų, ir retesnį „Drake’o ežerą„, kai jūra neįprastai rami. Kuris iš jų pasirodys, nežinoma: tai beveik trauminės ir netikėtos patirties dalis.
Pereiti iš Pietų Amerikos žemyno į Antarktidą yra vienas iš staigiausių pokyčių, kuriuos galima patirti mūsų planetoje. Per kelias valandas temperatūra gali smarkiai nukristi, žymint įėjimą į visiškai kitokią ekosistemą.
Tačiau be savo baisios reputacijos, šis „koridorius” atlieka esminį vaidmenį žemės klimato sistemoje. Jis veikia kaip natūrali šiluminė barjera, sauganti Antarktidą nuo šiaurės atkeliaujančių šiltų oro masių, padedanti išlaikyti baltąjį žemyną jo ledinėmis sąlygomis.
Okeanografai taip pat nustatė, kad dėl nuolatinio vandens maišymo Drake’o sąsiauris sugeria reikšmingus anglies kiekius, veikdamas kaip svarbus pasaulinio klimato reguliatorius.
Pagalvokite, kokia kartais absurdiška ir paradoksali yra gamta: sukurti vietą, kuri yra siaubingai pavojinga tiems, kurie ją plaukia, bet visiškai gyvybiškai svarbi mūsų planetai.
