Sąvoka friluftsliv įkūnija norvegų gyvenimo būdo esmę: kasdienę praktiką, kuri paprastą buvimą lauke paverčia galingu psichofizinės gerovės įrankiu. Ji nereikalauja nepaprastų žygdarbių, tik noro sulėtinti tempą ir sąmoningai pasinerti į gamtą.
Mažai žinomas norvegų metodas, kaip jaustis geriau be pastangų
Henrikas Ibsenas šį terminą sukūrė XIX amžiaus viduryje, pažodžiui „gyvenimas lauke“, tačiau praktika turi šaknis senovės šiaurės kultūroje. Kas daro friluftsliv tokį ypatingą? Skirtingai nuo kitų gerovės disciplinų, ji nereikalauja griežtų režimų ar sudėtingų technikų.
Vietoj to ji apima kasdienes veiklas, tokias kaip vaikščiojimas miškuose, kraštovaizdžio stebėjimas ar tiesiog sėdėjimas lauke tyliai. Atsipalaiduoti, tiesiog.
Nauda yra paremta šiuolaikiniu mokslu. Tyrimai, atlikti Volda universiteto koledže, rodo, kad net trumpas buvimas gamtoje žymiai sumažina kortizolio lygį, pagerina kognityvines funkcijas ir padidina endorfinų gamybą.
Bet kaip konkrečiai praktikuoti friluftsliv? Norvegai kasdien skiria laiko buvimui lauke, nepriklausomai nuo oro sąlygų. „Nėra blogo oro, tik netinkama apranga“ – sako vietinis posakis, kuris apibendrina šią atsparumo ir prisitaikymo filosofiją.
Ypač stebina praktikos demokratija: ji nereikalauja brangios įrangos ar atokių vietų. Miesto parkas, sodas ar net balkonas gali tapti tinkamomis erdvėmis. Pagrindinis elementas išlieka dėmesio kokybė: sąmoningai stebėti gamtos aplinkos detales, leidžiant protui atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių.
Ir kodėl gi ne, taip pat atsijungti nuo skaitmeninio pasaulio, kuris mus per daug pririša prie mūsų įrenginių.
Pradėti paprasta. Užtenka mažų kasdienių ritualų: pusryčiai lauke, pietų pertrauka parke ar trumpas vakarinis pasivaikščiojimas be elektroninių prietaisų.
Friluftsliv esmė, trumpai tariant, slypi paprastume ir prieinamume.
Be to, nuolatinis Norvegijos buvimas pasaulinių laimės indeksų viršūnėse liudija šio požiūrio veiksmingumą, siūlydamas vertingą pamoką: kartais tikra gerovė slypi paprasčiausiose praktikose.
