Yra žmonių, kurie negali pamiršti nieko, net ir pačių nereikšmingiausių savo dienų detalių. Atrodytų, kad tai supergalia, bet tiems, kurie gyvena su šiuo „gebėjimu” (kuris iš tikrųjų yra būklė, vadinama Hipertimestine sindromu), tai dažnai yra prakeiksmas. Mokslininkai bando suprasti, kas leidžia pamiršti ir kodėl daugumai iš mūsų tai yra būtina.
Kodėl pamirštame: ką absoliuti atmintis atskleidžia apie mūsų smegenis
„Turiu atminties problemų„, rašė viena Kalifornijos moteris laiške neuro mokslininkui James McGaugh. Tačiau tolesnis tekstas nustebino tyrėją: „Aš išgyvenu kiekvieną savo gyvenimo dieną savo galvoje ir tai mane varo iš proto!!!„. Tai buvo nepaprasto mokslinio atradimo pradžia.
Jill Price, 34 metų, niekada nepamiršta. Niekada. Kiekviena paminėta data jos galvoje atgaivina aiškų filmą: įvykiai, žmonės, orai, netgi ką tą dieną vilkėjo. Tai toks neįprastas reiškinys, kad nusipelno specifinio pavadinimo: hipertimestinė sindromas arba Labai aukšto lygio autobiografinė atmintis (HSAM).
Bet ką reiškia gyventi be gebėjimo pamiršti? Jill protas išlaiko net ir skausmingas patirtis, traumas, pažeminimus, netektis. Kiekvienas prisiminimas išlieka ryškus, neįmanoma jo sumažinti laikui bėgant. Rezultatas yra lėtinė nerimas, depresija, sunkumai „versti naują puslapį”. Dovana, kuri virsta kankinimu.
Pamiršti, aiškina mokslininkai, nėra trūkumas, bet biologinė reikmė. Šis procesas yra panašus į „pavasarinį valymą” neuronuose: smegenys turi pašalinti nereikalingą, kad veiktų tinkamai. Tai nėra pasyvus nusidėvėjimas, bet aktyvus ir sveikas mechanizmas.
2014 metais tyrėjų komanda nustatė „musashi geną” kaip galimą užmaršties reguliatorių kirminuose. Įdomu tai, kad analizuojant šį geną žmonėms su HSAM, nebuvo rasta anomalijų.
Iš čia kyla iššūkis: McGaugh surinko 21 žmogaus su HSAM ir jų šeimos narių genetinius mėginius. Šiandien šios medžiagos yra aukso vertės tyrimams. Bazelyje mokslininkai kruopščiai analizuoja tuos DNR, ieškodami unikalių sekų, kurių nėra 100 000 kitų žmonių.
Buvo kaip ieškoti adatos šieno kupetoje: tai galėjo būti reta kelių genų kombinacija arba mutacijos nekoduojančiose srityse. Kas pastatyta ant kortos? Suprasti ne tik HSAM, bet ir sutrikimus, tokius kaip Alzheimeris ar PTSD, kur atminties ir užmaršties pusiausvyra yra sutrikusi.
Iš to kyla egzistenciniai klausimai, turintys didelę svarbą. Kas nutiktų, jei galėtume reguliuoti savo gebėjimą pamiršti? Galbūt įdomiausias klausimas yra apie ribą tarp normalios ir patologinės atminties: kada prisiminti tampa per daug, ir kada pamiršti tampa per mažai?
