Kai galvoju apie meteorito poveikį, įsivaizduoju niokojančius kraterius ir katastrofiškas smūgio bangas. Tačiau 1920 m. Namibijos ūkininkas atrado kažką kitokio: meteoritas, Hoba, su milžiniška 60 tonų metaline mase, be jokio matomo kraterio aplink. Kaip toks masyvus kūnas galėjo nusileisti nepalikdamas savo poveikio pėdsakų?
Kodėl Hoba meteoritas nepaliko kraterio, kai nukrito į Žemę?
Hoba meteoritas, kurio kiekviena pusė yra 2,7 metro, o storis 0,9 metro, yra įdomi mįslė astrofizikams. Jo neįprastai plokščia forma, panaši į didžiulę metalinę plokštę, suteikia pirmą užuominą, kaip išspręsti šią paslaptį.
Teoriškai, tokio dydžio akmenį turėtų lydėti tokio pat dydžio skylė žemėje. Tačiau jos nėra. Priežastis yra fizikos ir sėkmės mišinys, taip sakant.
Meteorito tyrimai siūlo netikėtą paaiškinimą: Hoba galėjo kirsti Žemės atmosferą su beveik horizontalia trajektorija ir santykinai mažu greičiu. Trintis su oru palaipsniui sulėtino jo judėjimą, leisdama jam nusileisti ant žemės, o ne smarkiai sudužti.
Viskas gražu, bet mažas krateris vis tiek turėjo susiformuoti: juk tai yra 60 tonų akmuo, nukritęs iš dangaus! Datavimai rodo, kad Hoba yra Žemėje apie 80 000 metų. Per šį ilgą laikotarpį Kalahario kalkakmenio dirvožemio erozija būtų ištrynusi smūgio įrodymus, palikdama matomą tik patį meteoritą.
Meteorito sudėtis pasakoja daugiau detalių: jo pagrindas turi geležies ir geležies skalūnų sluoksnius, liudijančius apie cheminę sąveiką su aplinkine dirva. Šie ženklai patvirtina, kad kosminis milžinas liko nejudantis nuo savo atvykimo momento, „lėtai virškindamas” pagrindinę dirvą.
Plokščia forma, įėjimo į atmosferą kampas, sumažintas greitis ir medžiagos atsparumas sukūrė sąlygas beveik neįmanomam reiškiniui: prieštaraudamas intuityviausiems fizikos dėsniams, jis palietė žemę nesukeldamas sunaikinimo.
