Yra žmonių, kurie negali pakęsti kramtymo triukšmo, kurie išprotėja dėl rašiklio spragsėjimo ar įjungto maišytuvo. Ne, tai nėra tik nepatogumas: tai gali būti mizofonija, būklė, sukelianti stiprias ir neproporcingas emocines reakcijas į tam tikrus įprastus garsus. Ir dažnai tie, kurie kenčia, net nežino, kad tai yra kažkas rimtesnio nei paprastas „nervų gadinimas“.
Mizofonija: kai tam tikri garsai tave išveda iš proto, tai nėra tik nervų klausimas
Mizofonija yra būklė, kai kai kurie žmonės reakcionuoja ekstremaliai į specifinius garsus. Tai nėra tik paprastas nepatogumas, bet intensyvi emocinė reakcija, kuri gali pasiekti nekontroliuojamą pyktį. Ir geriausia (ar blogiausia) yra tai, kad tie, kurie kenčia, dažnai puikiai žino, kad ši reakcija yra perdėta, bet negali jos išvengti.
Viskas prasideda nuo emocinio garso stimulo interpretavimo. Smegenys, dar prieš nuspręsdamos, ką daryti prieš garsą, turi suprasti „kokia grėsmė tai yra”. Tai šiek tiek panašu į tai, kai kas nors mus paliečia per petį iš už nugaros: smegenys įvertina, ar tai yra draugiškas gestas ar grėsmė, ir pagal tai nusprendžia reakciją.
Tas pats vyksta su mizofonija, tik kad aliarmas įsijungia dėl garsų, kurių dauguma žmonių net nepastebi.
Ir čia atsiveria pasaulis: nuo kramtymo iki maišytuvo, nuo rašiklio spragsėjimo iki durų uždarymo triukšmo… kiekvienas mažas garsas gali tapti dagtimi, pasiruošusia uždegti neproporcingą reakciją. Tas nepatogumo jausmas, kurį kiekvienas gali patirti girdėdamas, kaip kreida girgžda ant lentos, mizofoniko atveju virsta fiziniu ir psichiniu skubėjimu pabėgti ar pulti.
Ar tai yra kažkas archajiško, kaip garsas ant lentos?
Laikui bėgant, nepakeliamų garsų sąrašas linkęs ilgėti. Jis neapsiriboja tik močiute be dantų, kramtančia atvira burna, bet gali apimti kaimyno dulkių siurblio garsą, eismą už lango ar net laikrodžio tiksėjimą kambaryje.
Visa tai apsunkina socialinį gyvenimą, tiek namuose, tiek už jų ribų. Ir ne, paprasčiausiai pasakyti „laikyk viską savyje“ neveikia.
Bet ar galima ką nors padaryti? Kai kuriais atvejais, taip.
Raktas yra suprasti kaip veikia mizofonija sergančio žmogaus smegenys. Pradedama stebint viską: kaip jis vaikšto, kaip juda akys, kaip reaguoja į išorinius stimulus. Tikslas yra pamatyti, ar yra problemų, kaip smegenys integruoja sensorinius stimulus.
Pavyzdžiui, mizofonikas gali girdėti garsą stipriau viena ausimi nei kita, turėti sunkumų sekti judantį objektą akimis ar išlaikyti pusiausvyrą.
Visi šie signalai padeda suprasti, ar yra disfunkcijų centrinėje nervų sistemoje, tai yra, kaip smegenys valdo sensorinę informaciją. Ir būtent ten galima įsikišti, siekiant pagerinti neurologines reakcijas, kad sumažėtų nerimas, pyktis ir tas jausmas „nebegaliu daugiau“, kuris lydi kiekvieną sukeliamą garsą.
Kiekvienas atvejis yra skirtingas, bet individualizuotas požiūris gali pagerinti (ir net labai) gyvenimo kokybę tiems, kurie gyvena su šia būkle. Tai nėra pasaulio garso išjungimas, bet smegenų pagalba, kad tai netaptų nuolatiniu aliarmu.
