Kesslerio sindromas, mažai žinomas reiškinys, tačiau turintis potencialiai katastrofiškas pasekmes, grasina paversti Žemės orbitą pavojingu kosminių šiukšlių minų lauku. Šis scenarijus, kurį teorizavo NASA mokslininkas Donald J. Kessler, aprašo domino efektą, kai susiduria daugybė dirbtinių objektų, skriejančių aplink mūsų planetą. Vienintelė viltis yra kosminis valytojas.
Kas nutinka, kai kosmoso nebeužtenka? Kesslerio sindromas mums tai pasako ir tai nėra geras dalykas
Problema kyla iš pirmųjų kosmoso tyrinėjimo metų. Nuo Sputnik 1 paleidimo 1957 m. žmonija pradėjo užpildyti Žemės orbitą vis didesne įvairove palydovų, raketų fragmentų ir kitų šiukšlių.
Šiandien tūkstančiai šių objektų, didelių ir mažų, juda įspūdingu greičiu aplink Žemę, sukurdami vis labiau perpildytą ir pavojingą aplinką kosminėms misijoms.
Kesslerio sindromas pasireiškia, kai šiukšlių tankis pasiekia kritinį tašką, sukeldamas grandininę smūgių reakciją. Kiekvienas susidūrimas sukuria naujus fragmentus, kurie savo ruožtu smogia kitiems objektams, eksponentiškai padidindami šiukšlių skaičių.
Tarptautinės kosminės stoties (ISS) astronautai jau turėjo susidurti su šiuo košmarišku scenarijumi. Kelis kartus ISS buvo priversta atlikti avarines manevras, kad išvengtų susidūrimo su šiukšlėmis, įrodydama, kad grėsmė yra toli gražu ne hipotetinė. Tačiau šio reiškinio pasekmės yra daug platesnės nei astronautų saugumas.
Devastacinis scenarijus, jei kosmosas užsipildytų: susidurtume su Žemės orbitos žlugimu, turinčiu siaubingas pasekmes mūsų kasdieniam gyvenimui. Nuo GPS navigacijos sistemų iki telekomunikacijų, per orų prognozes ir interneto prieigą, didelė dalis mūsų veiklos priklauso nuo palydovų tinklo, kuris galėtų būti nušluotas kosminių šiukšlių audros.
Galimos sprendimai galbūt tik „lopas”
Norint išvengti šio likimo, tarptautinė bendruomenė ieško sprendimų, kaip sumažinti orbitos taršos problemą.
Projektai, tokie kaip ADEO (daugiau informacijos čia: https://www.esa.int/Enabling_Support/Space_Engineering_Technology/Shaping_the_Future/Show_Me_Your_Wings_Successful_In-flight_Demonstration_of_the_ADEO_Braking_Sail), kuriuos sukūrė Europos kosmoso agentūra, siekia naudoti specialias stabdymo bures, kad pagreitintų šiukšlių grįžimą į atmosferą, kur jos suyra.
Tačiau šios technologijos vis dar yra eksperimentinėje stadijoje ir reikalauja didelių investicijų, kad taptų veiksmingos plačiu mastu.
Kita kova su kosminėmis šiukšlėmis vyksta reguliavimo srityje. Tarptautiniu mastu dalijamų taisyklių ir gairių priėmimas galėtų padėti apriboti naujų šiukšlių gamybą ir skatinti atsakingesnę kosmoso naudojimo praktiką.
Tačiau trūksta viršnacionalinės institucijos, galinčios užtikrinti šių taisyklių laikymąsi, todėl sunku įgyvendinti veiksmingas priemones.
Situacija orbitoje kelia nerimą keliančias analogijas su kita didžiule aplinkos problema mūsų laikais: vandenynų tarša. Kaip ir mūsų jūrose, taip ir kosmose rizikuojame peržengti negrįžtamą tašką, paversdami Žemės orbitą negrįžtama sąvartynu.
Ir kaip dažnai nutinka, žmonija linkusi neįvertinti problemų, kol jos netampa akivaizdžia krize.
Trumpai tariant, Kesslerio sindromas mums primena, kad kosmosas nėra neišsenkamas išteklius, bet bendras žmonijos turtas, kurį turime išmokti valdyti išmintingai. Tik dirbdami kartu, kaip viena rūšis, galime išvengti, kad kosmoso tyrinėjimo svajonė nevirstų šiukšlių ir sunaikinimo košmaru.
