Atidaryti Pandoros skrynią: kiek kartų naudojame šią metaforą, nežinodami tikrosios jos kilmės ir reikšmės? Šis mitas, žavus ir tuo pačiu metu nerimą keliantis, priklauso istorijai apie Prometėją, vieną garsiausių graikų mitologijos figūrų. Tai, ko galbūt daugelis nežino, yra originali istorija, slypinti už posakio „Pandoros skrynia“, taip pat jos evoliucija per amžius ir įtaka menui bei literatūrai.
Kas buvo Pandora ir ką pasakoja legenda
Pandora buvo pirmoji mirtinga moteris, sukurta dievo kalvio Hefesto pagal Dzeuso įsakymą. Hesiodo poemuose — ypač Teogonijoje ir Darbai ir dienos — pasakojama, kad dievų valdovas norėjo nubausti Prometėją už tai, kad jis pavogė dangiškąją ugnį ir padovanojo ją žmonėms. Todėl jis sukūrė Pandorą ir išsiuntė ją kaip nuotaką Epimetejui, Prometėjo broliui.
Iš šios sąjungos gimė Pyra, kuri, pagal kitas tradicijas, susijungė su Deukalionu (Prometėjo sūnumi) ir po Tvanos sukūrė naują žmonių kartą. Pandoros figūros svarba slypi tame, kad kiekvienas dievas jai suteikė dievišką atributą, tarp jų grožį, dorybę, malonę ir, svarbiausia, smalsumą.
Be šių savybių, Pandora gavo iš Dzeuso mažą skrynelę — vėliau tapusią žinoma kaip „Pandoros skrynia“ — su įspėjimu niekada jos neatidaryti. Tačiau neišvengiamas smalsumas nugalėjo: Pandora pakėlė skrynelės dangtį ir išlaisvino blogybes, kurias Dzeusas ten buvo uždaręs.
Kai kurios mito versijos teigia, kad pats Prometėjas, norėdamas apsaugoti žmoniją, uždarė nelaimes skrynioje, o vėliau patikėjo jas Epimetejui; tačiau Pandora vis tiek rado būdą ją atidaryti, visam laikui pakeisdama žmonių likimą.
Ką turėjo Pandoros skrynia
Mitologinėje pasakoje skrynia apibūdinama kaip „pithos“, didelis terakotos indas, dažnai verčiamas kaip „skrynelė“ arba „dėžutė“ šiuolaikinėse versijose. Prieš Pandorai ją atidarant, žmonės gyveno beveik dieviškoje būsenoje, bent jau pagal mitą: jie neseno, nežinojo ligų ir nepatyrė kančių.
Kai Pandora nuėmė dangtį, senatvė, ligos, ydos, pavydas ir beprotybė išsiliejo į pasaulį, jį nuniokojo ir padarė žmogaus gyvenimą trapų ir jautrų skausmui.
Skrynios dugne liko viltis, kurią Pandora išleido vėliau; iš čia kilo posakis „viltis miršta paskutinė“, reiškiantis, kad net ir pačiomis niūriausiomis aplinkybėmis gali būti šviesos spindulys.
Pandora kaip menininkų mūza
Pandoros legenda, turtinga simbolinių ir dramatiškų elementų, įkvėpė kartų kartas menininkų, kurie vaizdavo lemiamą akimirką, kai ji atidaro garsiąją skrynelę arba ruošiasi tai padaryti.
Tarp žinomiausių pavyzdžių yra 1882 m. paveikslas „Pandora“, prancūzų dailininko Jules Joseph Lefebvre kūrinys: drobėje vaizduojama moteris meniniame nuogyje, laikanti skrynelę, kuri amžiams pakeis žmonijos likimą.
Taip pat Arthur Rackham, Viktorijos laikų britų iliustratorius, skyrė dėmesį Pandoros vaizdavimui, 1922 m. sukūręs iliustraciją, kurioje ji pavaizduota pakelianti dangtį.
Šis stilius, pasakiškas ir tuo pačiu metu nerimą keliantis, vėliau paveikė daugelį iliustratorių, įskaitant Disney, prisidėdamas prie Pandoros įvaizdžio kaip amžinai tarp nekaltumo ir žlugimo esančios figūros įtvirtinimo.
Pandoros skrynios simbolinė reikšmė šiandien
Šiandien „Pandoros skrynia“ plačiai naudojama kaip metafora, nurodanti veiksmą ar įvykį, sukeliantį skausmingas ar nenuspėjamas pasekmes, dažnai plačias ir sunkiai sustabdomas. Tačiau, kaip ir visi senovės mitai, ji turi daugybę interpretacijų.
Teologija kai kuriais atvejais interpretavo Pandoros smalsumą (ir todėl moters) kaip visų blogybių kilmę, idėją, kuri šimtmečius paveikė apmąstymus apie žmogaus būklę ir moterų atsakomybę už pasaulio blogybes.
Iš simbolinės ir psichologinės perspektyvos Pandoros mitas laikomas kvietimu tyrinėti sudėtingą žmogaus prigimtį, gebančią turėti tiek šviesių, tiek tamsių aspektų.
Viena vertus, skrynios atidarymas išlaisvina visų rūšių nelaimes, kita vertus, primena, kad viltis visada yra prieinama, pasirengusi pasireikšti pačiais tamsiausiais momentais. Tokiu požiūriu Pandora nebėra vien atsakinga už žmonijos kančias, bet tampa sąmoningumo katalizatoriumi: per kritimą žmogus supranta savo trapumą ir tuo pačiu metu atranda jėgą tikėtis geresnės ateities.
Galų gale, Pandoros skrynios istorija ir toliau žavi net ir šiandien, siūlydama apmąstymus apie smalsumo ribas ir pavojus, dieviškų dovanų dvilypumą ir vilties gelbėjimo galią.
Nesvarbu, ar pasirenkama ją interpretuoti kaip dievišką bausmę, žmogaus būklės alegoriją ar archetipą perėjimo nuo nekaltumo prie sąmoningumo, Pandora išlieka simboline figūra, didelio įspūdžio, įspėjimas, primenantis amžiną įtampą tarp to, kas žinoma, ir to, kas dar, paslaptingai, mūsų laukia.
