Daugiausiai žmonijos istorijos metu dangus buvo laikomas dievybių buveine, kur Saulė buvo ugninis vežimas, kurį vairavo dievas, o Mėnulis – sidabrinė deivė, stebinti naktį. Ši realybė buvo perduodama iš kartos į kartą per mitus ir legendas. Maždaug prieš 2500 metų Atėnuose pradėjo sklisti naujos idėjos. Vyras vardu Anaksagoras spėjo, kad Mėnulis iš tikrųjų yra uolinis rutulys, o ne deivė. Jo „paprastas” teiginys ne tik amžiams pakeitė mūsų kosmoso supratimą, bet ir kainavo jam laisvę.
Fragmentai iš gyvenimo, skirto atradimams už Mito ribų
Anaksagoro gyvenimas nėra lengvai rekonstruojamas, manoma, kad jis parašė tik vieną knygą, kuri šiandien yra prarasta. Šiuolaikiniai istorikai remiasi trumpomis citatomis ar jo mokymų santraukomis, esančiomis vėlesnių mokslininkų, tokių kaip Platonas ir Aristotelis, darbuose.
Jis gimė Jonijos žemėse, intelektualinio sujudimo lopšyje, kurį šiandien vadiname Jonijos Apšvieta. Anaksagoras augo aplinkoje, kur klausimai apie aplinkinį pasaulį pradėjo rasti atsakymus per protą ir stebėjimą, o ne per mitą. Kai jis persikėlė į Atėnus V a. pr. Kr., jis atsinešė šį tyrinėjimo dvasią, greitai tapdamas iškilia figūra filosofijos aukso amžiuje. Kartu su kitais drąsiais mąstytojais Anaksagoras prisidėjo prie naujo mąstymo būdo įvedimo, kuris stebėjimą ir mąstymą padėjo tiesos paieškų centre.
Mėnulis kaip uolinis dangaus kūnas
Tarp daugelio paslapčių, kurios patraukė jo dėmesį, Mėnulis užėmė ypatingą vietą. Šimtmečius jis buvo garbinamas kaip deivė, galinga esybė, kuri įtakojo potvynius, vaisingumą ir netgi beprotybę. Tačiau Anaksagoras, aštriu protu ir žvilgsniu į dangų, padarė revoliucinę išvadą: Mėnulis nebuvo dievybė, o dangaus kūnas, sudarytas iš uolų ir žemės, kaip ir mūsų planeta. Be to, jis suprato, kad jo fazės nebuvo dieviški kaprizai, o jo sąveikos su kita „degančia uola”, kurią vadiname Saule, rezultatas.
Anaksagoras suprato, kad Mėnulis pats savaime yra tamsus ir kad šviesa, kurią matė, iš tikrųjų buvo saulės šviesos atspindys ant jo paviršiaus. Ši paprasta, bet esminė įžvalga leido jam logiškai ir nuosekliai paaiškinti mėnulio fazes: kai Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, matome jo neapšviestą veidą (jaunatis); kai jis yra priešingoje pusėje, matome visą apšviestą veidą (pilnatis); o tarpiniuose taškuose matome tik dalį apšviestą.
Užtemimai ir mėnulio krateriai
Po šio atradimo sekė kiti, kaip supratimas apie santykinį judėjimą tarp Žemės, Mėnulio ir Saulės. Tai leido jam paaiškinti kitą dangaus reiškinį, kuris visada kėlė baimę ir nuostabą: užtemimus. Jis suprato, kad mėnulio užtemimas įvyksta, kai Žemė įsiterpia tarp Saulės ir Mėnulio, mesdama savo šešėlį ant mūsų natūralaus palydovo. Panašiai, saulės užtemimas įvyksta, kai Mėnulis įsiterpia tarp Saulės ir Žemės, laikinai užtemdydamas dienos šviesą tam tikroje vietovėje. Pirmą kartą istorijoje šie dangaus įvykiai gavo fizinius ir mechaninius paaiškinimus ir nebuvo priskiriami antgamtiniams reiškiniams.
Anaksagoro įžvalgos apie Mėnulį buvo stebėtinai tikslios jo laikui; jis netgi spėjo, kad jo paviršius yra kalnuotas, teiginys, kuris būtų patvirtintas tik po šimtmečių su teleskopo atsiradimu. Jo gebėjimas išvesti fizinę Mėnulio prigimtį per paprastą stebėjimą ir logišką mąstymą liudija jo šviesų protą ir novatorišką mokslinį požiūrį.
Mokslas susiduria su religija ir Atėnų politika
Giliai religinguose Atėnuose, kur dievų kultas buvo neatsiejama viešojo ir privataus gyvenimo dalis, Anaksagoro teiginiai neliko nepastebėti. Neigti Mėnulio ir Saulės dieviškumą buvo laikoma bedievystės aktu, rimtu nusikaltimu, kuris kėlė grėsmę socialinei tvarkai ir dievų malonei. Įtemptoje politinėje aplinkoje, kur frakcijos kovojo dėl valdžios ir netiesioginiai išpuoliai prieš priešininkus buvo įprasti, Anaksagoras, galingo valstybės veikėjo Periklio draugas ir patarėjas, tapo lengvu taikiniu.
Anaksagoro intelektualinės revoliucijos kaina
Periklio priešai, negalėdami tiesiogiai smogti populiariam Atėnų lyderiui, puolė jo sąjungininkus. Anaksagoras buvo suimtas ir teisiamas dėl bedievystės, nes teigė, kad Saulė yra įkaitusi masė, o Mėnulis – uola.
Jo mokslinė kosmoso vizija susidūrė su tradicine retorika ir religiniais įsitikinimais, todėl liaudies susirinkime filosofas buvo nuteistas tremčiai. Nors Periklis sugebėjo išvengti mirties bausmės savo draugui, Anaksagoras buvo priverstas palikti Atėnus. Filosofas rado prieglobstį Lampsake, Helesponto pakraštyje, kur tęsė savo mąstymą iki mirties.
Anaksagoro palikimas: mėnulio krateris pagerbia mokslo pionierių
Nepaisant neteisingo nuteisimo ir tremties, Anaksagoro idėjos apie Mėnulį ir kosmosą nemirė kartu su juo. Jo racionalūs mėnulio fazių ir užtemimų paaiškinimai, pagrįsti stebėjimu ir logika, padėjo pagrindus būsimai astronomijai. Jo drąsa kvestionuoti nusistovėjusius įsitikinimus ir ieškoti natūralių dangaus reiškinių paaiškinimų daro jį esmine figūra mokslo mąstymo istorijoje.
Šiandien, liudijant jo novatorišką indėlį į mūsų Mėnulio supratimą, krateris netoli jo šiaurinio poliaus nešioja jo vardą: Anaksagoras, užfiksuotas Lunar Orbiter 4 zondo 1967 m., NASA. Tai duoklė žmogui, kuris savo intelekto jėga sugebėjo nuplėšti Mėnuliui dieviškąjį apdarą ir atskleisti jo tikrąją uolėtą prigimtį, taip atverdamas kelią moksliniam požiūriui, kuris lydės visatos tyrinėjimą ateinančiais amžiais.
Šaltinis: https://www.smithsonianmag.com/science-nature/ancient-greek-philosopher-was-exiled-claiming-moon-was-rock-not-god-180972447/
